Gyvename greitame, nuolat kintančiame, informacijos bei vaizdų persisunkusiame pasaulyje. Atrodo, kad ši sumaištis darosi vis chaotiškesnė. Todėl mes priversti save išreikšti per savo kuriamas išraiškos formas, bei formuojamus statusus, kad galėtume egzistuoti kaip individualios asmenybės ir nepranykti šioje chaoso pripildytoje visuomenėje. Tačiau šis kūrimas tėra iliuzija. Būtent ši iliuzija ir nepaleidžia mūsų, neatskiria nuo šiuolaikinio pasaulio bei visuomenės dogmų.
Mūsų susikurtas ar kuriamas įvaizdis tėra butaforija užmaskuota individualumo kauke. Įvaizdis tampa šiuolaikinės industrializuotos vartotojiškos visuomenės sukurtu šablonu, įgavusiu daugybę įvairiausių pavidalų. Individas tampa savo įvaizdžio kaliniu, marionete. Visi įgauti statusai, vaizdinės raiškos priemonės, skirtos atskleisti savo individualumą, tėra atsitiktiniai fragmentai išplėšti iš skirtingų visuomeninių kultūrinių erdvių. Apgautas individualumo kaukės žmogus deformuoja įvaizdžio tapatybę, taip save dar labiau pririšdamas prie sukurtų visuomeninių nuostatų bei standartų.
Būtent šios sintetinio, butaforinio įvaizdžio problematikos analizuojamos mano kūrinyje. Individo įvaizdžio tapatumas tėra metafora, deformuojanti pačio įvaizdžio koncepciją. Metafora, paverčia individą deformuotu vartotoju, stebėtoju, išnykstančiu masinėje erdvėje.